Lėktuvus ANBO-II, ANBO-III ir ANBO-IV Antanas Gustaitis suprojektavo 1925 – 1928 m. besimokydamas Paryžiaus aukštojoje aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokykloje. Antrukas pastatytas dar jam esant studentu, ketvirtuko teko luktelti iki 1932 m. liepos 14 d., o ANBO-III pradėtas statyti A. Gustaičiui grįžus iš Prancūzijos ir tapus Aviacijos parko viršininku. ANBO-III tai lavinimosi, treniruočių tipo lėktuvas, sukurtas su tikslu pakeisti senuosius vokiškus gremėzdus. Apie jį ir yra šis pasakojimas.
Prototipas ANBO-III Nr. 33
Pirmasis ANBO-III, gavęs gamyklinį numerį 33, į Kauno aerodromą išriedėjo 1929 m. spalio 5 d. Lėktuvą, tradiciškai, išbandė pats konstruktorius, o į keleivio sėdynę sėdo Mokomosios eskadrilės instruktorius kpt. Č. Januškevičius. Bandomasis skrydis buvo sėkmingas, tad tą patį spalio mėnesį sudaryta komisija lėktuvui pilnai išbandyti, o po visų bandymų prieita išvados, kad vokiškų „elfogių“ gamybai Karo aviacijos dirbtuvėse atėjo galas ir metas imtis lietuviškų konstrukcijų statybos serijomis.
Serijiniai ANBO-III
Lygiai po metų nuo pirmojo „trečiuko“ išbandymo, 1930 m. spalio 5 d. Kauno aerodrome surengtoje Aviacijos propagandos šventėje jau skraidė 5 ANBO-III (prototipas ir 4 serijiniai ) Iš viso buvo suplanuota pastatyti 8 vnt. Jų statyba prasidėjo 1930 m. pavasarį, užsakyti ir nupirkti 8 žvaigždiniai 9 cilindrų oru aušinami 145 AG varikliai Walter „Mars“, kurie kainavo po 19500 litų už vienetą. Pirmasis serijinis ANBO-III Nr. 39 išbandytas 1930 m. rugpjūčio 30 d. Per rugsėjį baigti gaminti bei išbandyti ir likę – Nr. 40, 41 ir 42. Antrojo, serijinių ANBO-III, ketverto gamyba tęsta 1931 m. pavasarį, o netrukus, per vasarą Nr. 44, 45, 47 ir 48 išbandyti ore ir priimti į tarnybą. Registracijos numeriai Nr.43 ir 46 atiteko lygiagrečiai statytiems mokomiesiems ANBO-V.
Antrosios serijos ANBO-III, atsižvelgus į 1930 m. statyto ketverto trūkumus ir pilotų pastabas – buvo kiek patobulintas: puse metro pailgintas liemuo, įstatyti didesni bakai, padidinti posūkio vairai. Kiti parametrai ir skridimo duomenys išliko tokie kaip ir pirmosios serijos ANBO-III. Po keleto metų, dalis čekiškų variklių buvo pakeisti į kokybiškesnius angliškus Armstrong Siddeley firmos 150 AG „Mongoose“. Jie įrengti antrosios serijos ilgaliemeniuose Nr.44, 45, 47 ir 48. Kiti liko su Walter „Mars“. Sovietinės okupacijos sulaukė 5 ANBO-III. Du pirmosios serijos ir trys antrosios. Kiti sudaužyti avarijose, kurių, tokio tipo lėktuvu, netrūko. Vieta tokių nelaimių baigėsi tragiškai – 1935 m. rugpjūčio 28 d. lėktuvui ANBO-III Nr. 41 patekus į suktuką žuvo lakūnas mokinys Alfonsas Klygis, kartu skridęs žvalgas Kostas Butavičius išgyveno.
Iki, iš Karo aviacijos dirbtuvių išriedėjo ANBO-IV, 1934 metų vasarą – dalis trečiukų, su įrengtais kulkosvaidžių tvirtinimo žiedais, laikinai dislokuoti 2-ojoje žvalgybos eskadrilėje, vėliau perkelti į Mokomąją eskadrilę, kur naudoti pagal pirminę paskirtį iki pat 1940 metų. ANBO-III visomis prasmėmis ypatingas lėktuvas – tai ne tik pirmasis serijinis lietuviškas orlaivis, paklojęs savų sparnų statymo pamatus ir nurodęs tolimesnę aviacijos parko vystymosi kryptį, bet ir kitokį požiūrį suformavęs fenomenas, pakėlęs tuometę, kiek margaspalvę ir raišą aviaciją, į visai kitą – kokybės, patikimumo, modernumo ir ekonomiškumo lygį.
Pirmieji Antano Gustaičio kūriniai ANBO-I ir ANBO-II tai lyg nežymūs eskizai dailininko drobėje, tuo tarpu ANBO trečiasis – tai jau ryškūs brūkšniai ir konkretūs kontūrai, tame, tarpukario Lietuvos karinės aviacijos paveiksle, kurį per 15 kūrybos ir tarnystės Lietuvai metų sukūrė gabusis konstruktorius.
ANBO-III konstrukcija
ANBO-III tai mišrios metalo ir medžio konstrukcijos, aukštasparnis, dvivietis lėktuvas. Liemuo virintas iš plieno vamzdelių, keturkampio formos, užapvalinta viršutine dalimi. Didžioji dalis liemens dengta drobe, ties varikliu ir galinėje lėktuvo dalyje – aliuminio skarda, o užapvalinta viršutinė liemens dalis – aviacine klijuote (fanera). Lėktuvo sparnai strėliški, galuose siaurėjantys, medinės konstrukcijos, dviejų lonžeronų, dengti aviacine drobe, sparno noselė – klijuote. Nerviūros iš klijuotės, eleronai mediniai, aptraukti drobe, nuoslydžio briauna – įtempta viela. Sparnai paremti dvejomis poromis plieninių spyrių, kurie profiliuoti duraliuminio skarda, o sustandinti įstrižu spyriu. Pagrindinis kuro bakas įrengtas liemenyje, prieš pirmą pilotą, mažasis kuro bakas patalpintas duraliuminio konstrukcijos centroplane. Tepalo bakas – liemenyje, šalia iš plieno skardos pagamintos ugniasienės, kuri atskyrė variklio skyrių nuo pilotų. Lėktuvo važiuoklę sudarė stipinuoti, dengti drobe ratai su pripučiamomis 700×100 mm padangomis, žiemos skraidymams naudotos slidės. Amortizatoriai – guminės susispaudžiančios pokštelės. Uodegos plokštumos duraliuminio konstrukcijos, dengtos drobe. Stabilizatorius paremtas dvejomis poromis spyrių. Lėktuvo jėgainė, pagal pirminį sumanymą – čekiškas 9 cilindrų oru aušinamas 145 AG variklis Walter „Mars“, vėliau daliai trečiukų įdėti kokybiškesni angliški Armstrong Siddeley firmos 5 cilindrų 150 AG „Mongoose“ varikliai. Propeleris medinis, Karo aviacijos dirbtuvių gamybos. Prototipas buvo nudažytas sidabrine spalva, serijiniai modeliai – liemuo rudas, sparnai ir galinės plokštumos sidabriniai, Nr. 45 ir Nr. 48 vėliau perdažyti sidabrine spalva. Ant šonų užrašytas lėktuvo modelis ir numeris, kuris iš pradžių buvo didelis ir stilizuotas, o 4 deš. antroje pusėje standartizavus žymėjimus – perrašytas paprastu šriftu. Sparnus ir posūkio vairus puošė Vyčio kryžiai.
| Sparnų ilgis | 10,55 m. |
| Sparnų plotas | 18,2 m2 |
| Lėktuvo ilgis | 7 m. (II serijos 7,50 m.) |
| Tuščio lėktuvo svoris | 556 kg (II serijos 580 kg) |
| Skridimo svoris | 856 kg (II serijos 880 kg) |
| Skridimo nuotolis | 450 km (II serijos 600 km) |
| Skridimo laikas | 3 val. (II serijos 4 val.) |
| Didžiausias skridimo greitis | 185 km/h |
| Tūpimo greitis | 80-100 km/h |
| Kyla į 1 km aukštį | 5 min. |
| Kyla į 2 km aukštį | 12 min. |
| Aukščio lubos | 4800 m. |
Išsamią ANBO-III istoriją skaitykite Plieno Sparnuose.
Nerijus Korbutas 2025 rugpjūtis